Biografinė drama „Amerikos snaiperis“

Sveiki atvykę į BUD/S

– Ant žemės! Šimtą atsispaudimų! Dabar pat!

Du šimtai ir dar maždaug dvidešimt kūnų trenkėsi į asfaltą ir ėmė pumpuoti. Visi aprengti kamiu, BDU kamufliažu, arba kitaip – mūšio uniformomis su ką tik išdažytais žaliais šalmais. Tokia buvo BUD/S mokymų pradžia. Visi ryžtingi, susižavėję ir susijaudinę tarsi vakar gimę.

Netrukus mus prilups, bet visi to laukė.

Šefas nė nesivargino išlįsti iš savo biuro netoliese esančiame pastate. Jo sodrus balsas, šiek tiek primenantis sadisto, be problemų pasiekė kiemą, kuriame buvome susirinkę.

– Daugiau atsispaudimų! Noriu keturiasdešimties! KeturiaSdešimties!

Mano rankos dar nė nebuvo įkaitusios, kai išgirdau keistą šnypščiantį garsą. Žvilgtelėjau, kas tai galėtų būti.

Ir sulaukiau vandens čiurkšlės tiesiai į veidą. Išlindę kiti instruktoriai laistė mus vandens žarnomis. Kvailys, sugalvojęs apsižvalgyti, tuoj pat gaudavo čiurkšlę.

Sveiki atvykę į BUD/S.

– Atsilenkimai! Pirmyn!

BUD/S reiškia „Povandeninės karybos pagrindai/SEAL“. Tai įvadinis kursas, kurį turi pereiti visi kandidatai į SEAL’us. Šiuo metu kursas vedamas jūrų specialiosios karybos centre, Koronade, Kalifornijoje. Jis prasideda instruktažu, kuriame kandidatai supažindinami, ko iš jų bus reikalaujama. Yra trys etapai: fizinis pasirengimas, nardymas, sausumos karyba.

Per daugelį metų prisikaupė gausybė pasakojimų ir dokumentinių filmų apie tai, kokie sunkūs BUD/S mokymai. Daug­maž viskas, ką jie sako, yra tiesa. (Arba bent jau beveik tiesa. Karinis jūrų laivynas ir instruktoriai šiek tiek sušvelnina toną, kad jis būtų prieinamas masėms per realybės šou ar kitose televizijos laidose. Bet vis tiek, net ir pagražinta versija pakankamai tiksli.) Iš pradžių instruktoriai tave prilupa, tada prilupa dar labiau. Kai jau baigia, apspardo užpakalį ir išmuša viską, jei kas dar liko.

Tikriausiai pagavote mintį.

Man patiko. Nekenčiau, bjaurėjausi ir keikiau tai… Bet man tikrai patiko.

Niekalai

Tačiau šio etapo dar teko laukti didžiąją metų dalį. Prie karinio jūrų laivyno prisijungiau ir į bazinius mokymus prisistačiau 1999-ųjų vasarį. Naujokų stovykla atrodė niekingai. Prisimenu, kad vienu metu skambinau tėčiui ir skundžiausi, kad baziniai mokymai yra vieni juokai, palyginti su darbu rančoje. Nieko gero. Atėjau į laivyną, kad tapčiau SEAL’u ir priimčiau iššūkį, bet tik sustambėjau ir praradau formą.

Matote, naujokų stovykla turi paruošti tave plaukioti laivu. Jie daug moko apie karinį jūrų laivyną. Tai gerai, bet aš troškau kažko panašaus į jūrų pėstininkų bazinius mokymus – fizinių iššūkių. Mano brolis buvo jūrų pėstininkas ir iš naujokų stovyklos grįžo puikios formos. O aš grįžęs tikriausiai būčiau susikirtęs per BUD/S mokymus, jei traukčiau tiesiai ten. Dabar tvarka jau kita. Yra atskira BUD/S naujokų stovykla, kurioje daugiau dėmesio skiriama formos palaikymui.

BUD/S trunka pusę metų ir reikalauja itin stipraus fizinio ir psichinio pasirengimo. Jau minėjau, kad kartais atkrenta 90 procentų dalyvių. Blogiausiai pagarsėjusi BUD/S dalis yra „pragaro savaitė“. Tai 132 valandos nuolatinės mankštos ir fizinio krūvio. Bėgant metams programoje mažai kas pasikeitė, manau, ji ir toliau gyvuos. „Pragaro savaitė“ liko daugiausia jėgų reikalaujančiu fiziniu testu ir, matyt, liks viršūne arba dugnu, priklauso nuo jūsų vertinimo. Kai mokiausi aš, „pragaro savaitė“ vainikavo pirmąjį etapą. Bet apie tai vėliau.

Visa laimė, kad iš karto į BUD/S nėjau. Iš pradžių reikėjo įveikti kitus mokymus, o BUD/S instruktorių trūkumas kurį laiką saugojo mane (ir daugybę kitų) nuo šiurkštaus elgesio.

Pagal laivyno įstatus, turėjau specializuotis (tai vadinama karinės profesijos specialybe arba tiesiog MOS, kaip sakome tarnyboje), jeigu netyčia susimaučiau per BUD/S ir nepatekčiau į SEAL’us. Pasirinkau žvalgybą – kažkaip naiviai tikėjausi seksiąs Džeimso Bondo pėdomis. Taip, galite kiek pasijuokti.

Bet būtent per šiuos mokymus ėmiau ruoštis rimčiau. Tris mėnesius mokiausi karinio jūrų laivyno žvalgybos specialybės pagrindų. Svarbiausia, pagerinau savo formą. Taip jau nutiko, kad bazėje mačiau krūvą tikrų SEAL’ų. Jie įkvėpė mane stengtis. Eidavau į sporto salę ir iš kūno spausdavau paskutinius syvus: kojos, krūtinė, dvigalvis, trigalvis raumuo ir taip toliau. Pradėjau bėgioti tris kartus per savaitę, nuo keturių iki aštuonių mylių5 per dieną, kas dvi mylias dariau šuoliukus. Bėgioti nemėgau, bet taip pradėjau ugdyti reikalingą mąstyseną: stenkis iš paskutiniųjų.

Čia taip pat išmokau plaukioti, tiksliau, plaukioti profesionaliai. Teksaso dalis, iš kur buvau kilęs, driekėsi toli nuo vandens. Be kitų stilių, įvaldžiau ir plaukimą šonu, SEAL’ams tai itin svarbu.

Baigęs žvalgybos mokyklą, jau buvau arti padorios formos, bet, ko gero, vis tiek nepakankamai pasiruošęs BUD/S. Nors tada taip negalvojau, bet man pasisekė, kad kurį laiką trūko BUD/S instruktorių ir naujokams teko laukti. Laivynas kelioms savaitėms paprašė manęs padėti SEAL atstovams, kol prasidės mokymai. (Atstovai – armijos žmonės, dirbantys su personalu. Panašūs į tuos žmogiškųjų išteklių specialistus didžiosiose korporacijose.)

Su jais dirbdavau pusdienį, nuo aštuonių iki vidurdienio arba nuo vidurdienio iki keturių. Kai nedirbau, treniravausi su kitais kandidatais į SEAL’us. Dvi valandas imdavomės PT – fizinių treniruočių, kurias seno sukirpimo mokytojai vadina laisvaisiais pratimais. Na, suprantate, atsispaudimai, atsilenkimai, pritūpimai.

Nuo svorio kilnojimų laikėmės atokiau. Reikalas tas, kad niekas nenorėjo nuvarginti raumenų. Siekėme būti stiprūs, bet kiek įmanoma miklūs.

Antradieniais ir ketvirtadieniais plaukiodavome iki išsekimo. Tai reiškia, kad plauki, kol imi skęsti. Penktadieniais laukė ilgos distancijos – dešimt arba dvylika mylių6. Sunku, bet BUD/S mūsų laukė pusė maratono.

Mano tėvai atsimena, kad tuo metu rimtai su manimi pasikalbėjo. Bandžiau juos nuteikti tam, kas laukia ateityje. Apie SEAL’us jie žinojo nedaug, ir tikriausiai tai buvo gerai.

Kažkas paminėjo, kad mano tapatybė gali dingti iš oficialių įrašų. Kai apie tai įspėjau tėvus, pastebėjau, kaip jie susiraukė. Paklausiau, ar neprieštarauja, bet nemanau, kad jie turėjo kokį pasirinkimą.

– Viskas gerai, – patikino tėtis.

Mama priėmė tyliai. Abu buvo daugiau nei sunerimę, bet slėpė tai ir niekada nepasakė nieko, kas atgrasintų mane tęsti.

Pagaliau po šešių mėnesių laukimo, pasiruošimo ir dar daugiau laukimo gavau įsakymą: prisistatyti į BUD/S.

Ištrauka iš knygos  „Amerikos snaiperis“

Apie knygą

Visus kino, veiksmo, tikrų istorijų ir filmų apie karą mylėtojus, ko gero, nudžiugino naujiena apie netrukus įvyksiančią naujausio Clint Eastwood filmo premjerą – vasario 20 d. Lietuvos kino teatruose startuos net septyniems Oskarams nuominuota biografinė drama „Amerikos snaiperis“, paremta taikliausio snaiperio Amerikos istorijoje, Kriso Kailo (1974–2013), autobiografija, kuri Amerikoje buvo išleista prieš pat tragišką autoriaus mirtį.

Nudžiuginti bus ir knygų mylėtojai – vasario viduryje leidykla manoknyga.lt išleis minėtąją autobiografiją, pavadinimu „Amerikos snaiperis“, kurią bus galima įsigyti visose prekybos vietose ir Vilniaus knygų mugėje 2015. Ypatingai pamaloninti bus „Multikino“ kino teatrų lankytojai – filmo premjeros dieną (vasario 20 d. 18 val.) filmo pristatymo metu galėsiantys ne tik išvysti pribloškiančią istoriją, susipažinti su naujausiais snaiperių ginklais, bet ir vieni pirmųjų įsigyti ką tik pasirodžiusią knygą.

Kodėl „Amerikos snaiperis“?

Istorijos apie karą bei jį išgyvenusių veteranų autobiografijos Lietuvoje nėra naujiena, tačiau knygos anotacijoje atskleidžiama, kad Kriso Kailo karas buvo kitoks nei jo ginklų draugų: „Jis nesikovė priekinėse fronto linijose, po jo kojomis nesprogo minos, veido nedegino ugnis, o aukos niekada nematė jo veido. K. Kailo karas buvo tylus, slaptas, kruopščiai suplanuotas ir reikalaujantis atidumo detalėms. Taikliausias snaiperis Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, savo sąraše turintis 150 sėkmingų patvirtintų nužudymų (ankstesnis rekordas – 109),  paaukojo asmeninę karjerą ir patogų gyvenimą, kad pasitelkęs neįprastą gebėjimą galėtų kovoti už savo šalį. Ginklo draugai jį laikė didvyriu, Irako sukilėliai paniškai bijojo ir praminė Šėtonu, o pats K. Kailas tapo legenda karo istorijoje“.

Nuo rodeo iki Irako apkasų

Krisas užaugo pastoriaus šeimoje, jaunystėje profesionaliai žaidė futbolą, beisbolą ir nors  dažnai medžiodavo su tėvu, net nenutuokė, kad ginklas taps jo pragyvenimo šaltiniu ir įrašys jį į istoriją. Baigęs mokslus, Krisas pradėjo varžytis rodeo ir būtų nugyvenęs savo gyvenimą kaip dauguma Teksaso kaubojų, tačiau patyręs sunkią rankos traumą, svajones apie trofėjus, deja, turėjo pamiršti. Netrukus po to, Krisas prisijungė prie Amerikos jūrų pėstininkų pajėgų.

Ramadžio velnias

Pirmasis K. Kailo ilgo nuotolio taikinys buvo moteris, nešanti rankinę granatą. Krisas gaiduką nuspaudė antpuolio metu pastebėjęs moterį, vienoje rankoje nešančią kelių metų mažylį, o kitoje – šimtams aplinkinių mirtį nešantį ginklą. Po nužudymo įvykusioje konferencijoje, Krisas teigė, kad „moteris jau buvo negyva, aš tik pasirūpinau, kad ji nenusineštų šimtų pėstininkų gyvybių“.

Dėl nepaprasto taiklumo jo paskyrimo Ramadyje metu, sukilėliai snaiperį praminė „Ramadžio velniu“ ir paskyrė net 21 tūkst. JAV dolerių premiją bet kuriam „drąsuoliui“, kuris sugebėtų pasiųsti Krisą „atgal į pragarą“, vėliau ši premija buvo padidinta iki 80 tūkst. JAV dolerių, tačiau šios misijos sukilėliams įgyvendinti taip ir nepavyko.

„Žudikas“ ir mylintis vyras?

Atimti kitam žmogui gyvybę yra sunkiai atleistinas nusikaltimas tiek Dievo, tiek įstatymų bei visuomenės akyse. Išskyrus ypatingas aplinkybes: ginant savo gyvybę arba Kriso atveju – šalį. Vis dėlto, kaip atskleidžia pats snaiperis, atimti kitam gyvybę nėra lengva, net jeigu darai tai vedinas kilnių paskatų. Kaip ir kiekvienas patekęs į tokią situaciją, Krisas susikūrė gyvenimą už savo karjeros ribų, kur rado prieglobstį nuo patirtų išgyvenimų naštos. Jis vedė, susilaukė dviejų vaikų, tačiau, net ir pabaigęs savo karjerą Jungtinių valstijų kariuomenėje, negalėjo nusikratyti praėjusio gyvenimo šešėlių – 2013 m. Krisas buvo nušautas vieno iš Amerikos karo veteranų, kenčiančio nuo potrauminio streso sindromo.

Mirtinas talentas

„Jo talentas – mirtis“ – taip supažindinamas skaitytojas su manoknyga.lt išleista autobiografija, pasakojančia apie vyrą savo gyvenime turėjusį įveikti dilemas, neturinčias „juodų“ ar „baltų“ atspalvių. Snaiperio poelgiai galėtų būti viešai pasmerkti, tačiau Krisas Kailas savo gyvenimą baigė kaip didvyris, turėjęs vieną prieštaringiausių ir mirtiniausių talentų istorijoje.

manoknyga.lt išleistos Kriso Kailo autobiografijos „Amerikos snaiperis“ nuo vasario 15d. ieškokite visose prekybos vietose ir Vilniaus knygų mugėje 2015!

 

 

Panašūs straipsniai

Leave a Comment

*